Pasaulinė statistika rodo, kad kasmet kremuojama vis daugiau ir daugiau mirusiųjų. JAV pernai kremuota 57 procentai, Kanadoje – 74 procentai mirusiųjų. Jungtinėje Karalystėje 77 procentai (2020 metais), o Japonijoje – bene 100 procentų visų mirusiųjų buvo laidojami pasirinkus kremavimo būdą. Lietuviai taip pat vis dažniau pasirenka laidojimą kremavimo būdu. Verta žinoti, kad velionio artimieji ne visada turi teisę priimti sprendimą kremuoti mirusįjį.
Mirusiojo valia
Žmonių palaikų laidojimo įstatyme numatyta, kad kiekvienas pilnametis veiksnus asmuo gali išreikšti savo valią (sutikimą ar nesutikimą) dėl savo palaikų kremavimo testamentu, notaro patvirtintu atskiru pareiškimu arba sudarydamas kremavimo paslaugų teikimo po jo mirties sutartį su kremavimo paslaugas teikiančia įmone. Tačiau tokie atvejai Lietuvos praktikoje išties sutinkami gana retai. Paprastai klausimas dėl laidojimo būdo sprendžiamas po žmogaus mirties jo artimųjų valia.
Sprendimą kremuoti galinčių priimti artimųjų eilės
Pagal šiandien galiojančią Žmonių palaikų laidojimo įstatymo redakciją tuo atveju, jeigu velionis valios dėl laidojimo būdo išreiškęs nebuvo, lemiamą sprendimą dėl mirusiojo laidojimo būdo taria sutuoktinis, o nuo 2022 metų lapkričio 1 d. – ir mirusiojo partneris.
Jeigu mirusysis sutuoktinio ar partnerio neturėjo, sprendimą turi teisę priimti:
- pilnamečiai mirusiojo vaikai (įvaikiai);
- tėvai (įtėviai);
- pilnamečiai broliai ir seserys (įbroliai, įseserės);
- seneliai ir pilnamečiai vaikaičiai.
Advokatė Sabina Izokaitienė sako, kad pagal teisinį reguliavimą pirmumo teisė priimti sprendimą priklauso būtent sutuoktiniui, kam iš esmės negalėtų pasipriešinti netgi mirusiojo pilnamečiai vaikai, tėvai ar broliai ir seserys. Tuo atveju, kai mirusysis neturėjo sutuoktinio (partnerio), svarbu žinoti, kad toliau sekančios eilės sprendimo priėmėjai, kaip kad pavyzdžiui, mirusiojo vaikai, nuspręsti kremuoti savo motiną ar tėvą turi vienbalsiai arba, kitaip tariant, esant bent vieno iš vaikų nesutikimui, tėvai kremuojami negalėtų būti.
Kanonų teisė
Pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymą kremuoti palaikai gali būti laidojami (saugomi) dedant juos į kapavietę kapinėse arba į nišą kolumbariume, o kremuotų palaikų pelenai išbarstomi kapinėse esančiame kremuotų palaikų pelenų barstymo lauke. Nuo2022 metų gegužės 28 d. įsigaliojo pataisos, leidžiančios pelenus išbarstyti ne arčiau kaip 5 km nuo kranto Baltijos jūroje, upėse, išskyrus urbanizuotas teritorijas ir paplūdimius. Kremuoti žmogaus palaikai urnoje gali būti laikinai saugomi namuose ar kitose saugojimui tinkamose vietose.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. spalio 25 d. Vatikane pristatytoje Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcijoje „Ad resurgendum cum Christo“ skelbiama, kad kremavimas nėra „per se prieštaraujantis krikščionių religijai.“ Tame pačiame dokumente sakoma, kad katalikų bažnyčia vadovaudamasi seniausia krikščioniška tradicija, primygtinai rekomenduoja mirusiųjų kūnus laidoti kapinėse ar kitose šventose vietose. Kitaip tariant, katalikų bažnyčia draudžia žmogaus palaikus barstyti jūroje, upėse ar laikyti namuose (kitose saugojimui tinkamose vietose).
Žvelgiant į užsienio praktiką, tikėtina, kad įsigaliojus teisiniam reguliavimui, leidžiančiam žmogaus pelenus barstyti vandens telkiniuose, galimai tils nesutarimai tarp artimųjų būtent dėl aukščiau nurodyto katalikų bažnyčios požiūrio.
Paminėtina Ontarijaus teismo (Kanada) (Saleh v Reichert, 1993 CanLII 9393 (ON SC)) byla, kurioje būtent ir susikirto valstybės teisinis reguliavimas su religijos reikalavimais. Byloje ginčas kilo dėl mirusiosios, kuri buvo užauginta ir auklėta pagal musulmonų tikėjimą, tačiau prieš mirtį žodžiu išreiškė valią būti kremuota, palaikų laidojimo būdo. Musulmonų tikėjimas griežtai draudžia tikinčiųjų kremavimą, tačiau velionės sutuoktinis vis dėlto palaikus norėjo kremuoti. Jos tėvas siekė užkirsti tam kelią ir laidoti mirusiąją pagal islamo tradicijas (užkasant kūną į žemę). Šiuo atveju teismas atmetė tėvo ieškinį, patvirtindamas, kad sutuoktinis turi pareigą ir visus įgaliojimus spręsti dėl mirusiosios palaikų, o į islamo teisę neatsižvelgė.
Lietuvoje tokie ginčai, matyt, sulauktų analogiškos baigties kaip ir Kanados teisme nagrinėtas ginčas, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne viename savo nutarime yra konstatavęs apie Konstitucijoje įtvirtintus valstybės ir bažnyčios atskirumo, valstybės neutralumo ir pasaulietiškumo principus.
Savaime suprantama, kad mirus artimajam ir šeimos nariams nesutariant dėl pasirinktino laidojimo būdo objektyviai nėra laiko spręsti ginčus teisminiu keliu. Todėl artimųjų ginčai tokiu atveju spręstini alternatyviais būdais, o būtent tarpusavio diskusijų keliu ar pasitelkus į pagalbą mediaciją.
Sabina Izokaitienė
Advokatė
Advokatų kontora „Izokaitienė, Bartkevičienė ir partneriai”
