Lapkričio 2 dieną minėdami mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dieną skubėsime lankyti artimųjų kapų. Jau tapo tradicija juos papuošti gyvomis ar dekoratyvinėmis gėlėmis, uždegti kapų žvakę. Anot Vilniaus etninės kultūros centro vyriausiosios koordinatorės Marijos Liugienės, Vėlinės lietuviams mirusiųjų pagerbimo šventė yra nuo seno reikšminga.
Anot M. Liugienės, Vėlinių minėjimas lietuviams yra labai svarbus. Pasak jos, tai galimai lemia senus laikus siekiančios tradicijos.
„Vėlinės yra labai sena šventė, siekianti laikus iki krikščionybės įvedimo. Apskritai galima teigti, kad Lietuvos kultūrai būdingas labai tamprus ryšys su mirusiais protėviais. Senovėje manyta, kad jie gali laiduoti gerą derlių. Dėl šios priežasties per visas svarbias kalendorines šventes mirę artimieji būdavo minimi, ikikrikščioniškais laikais dar ir kviečiami, vaišinami, pirtys jiems būdavo kūrenamos, švarūs drabužiai padedami. Trumpai tariant – jaustas labai gyvas ryšys su jais“, – sako Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė.
Pasak jos, nepaisant to, kad istorijos bėgyje Vėlinės buvo minimos įvairiai, svarbiausias tikslas – nepamiršti mirusių artimųjų – išliko visais laikotarpiais.
„Be Vėlinių mirusiuosius prisimename visas svarbias kalendorines šventes, ypatingai per Kūčias. Dar iki šiol dalis mūsų turime paprotį padėti lėkštelę su eglės šakele šeimos nariui, tais metais iškeliavusiam iš tų namų. Per Velykas slavai, pavyzdžiui, iki šiol neša margučius ant mirusių artimųjų kapų“, – pasakoja M. Liugienė.
Kapų lankymas – tradicijų tęsimas
Mirusiųjų prisiminimas, ryšio su jais palaikymas – tai, anot M. Liugienės, įprastai siejame su Vėlinių minėjimu, kapų priežiūra ir puošimu. Jos teigimu, lietuvių tradicijoje žmogaus kapas yra labai gerbiamas.
Pasak Marijos Liugienės, šiais laikais susiformavusi tradicija per Vėlines kapus puošti gausybe žvakių ir gėlių pakankamai nauja. Jos teigimu, dar prieš pusšimtį metų kapai būdavo puošiami santūriai, gamtinėmis medžiagomis: samanėlėmis, kankorėžiais, amžinai žaliuojančio medžio šakelėmis, o ir žvakių buvo gerokai mažiau. Paprotys, likęs iki šiol kai kuriuose Dzūkijos kaimuose – laužų deginimas ant kapų, sukraunant į juos senus nuvirtusius kryžius.
„Dabartinius įpročius, manyčiau, lemia kelios priežastys. Pirma – kapų lankymas per Vėlines daugumai žmonių ateina iš šeimos – tai tarsi perduodama tradicija. Taip pat sunku nepastebėti prekybininkų daromos įtakos – didelės žvakių, gėlių pasiūlos prekybos centruose“, – teigia ji.
Pasak M. Liugienės, Lietuvoje susiformavusi tradicija santykio su mirusiais artimaisiais yra unikali, gyvybinga ir šiomis dienomis, tik vis pasipildanti naujais elementais.
Intensyviau ruošiamasi paskutinėmis savaitėmis
Po daugiau nei dviejų savaičių gyventojams vykstant lankyti artimųjų kapų, kol kas žmonės ruoštis tam neskuba.
„Tam įtakos galimai turi neapibrėžta situacija dėl koronaviruso pandemijos, taip pat ilgą laiką lepinę šilti orai – žmonės skubėjo rinkti gėrybes savo daržuose, atlikti paskutiniuosius darbus prieš šalnas. Visgi pastebime, kad pamažu Vėlinėms būdingų pirkinių – kapinių žvakių, gėlių – pardavimai auga. Jų pikas įprastai pasiekiamas likus savaitei ar dviem iki lapkričio 2 dienos“, – sako Vaida Budrienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė.
Šiuo laikotarpiu itin išauga ir įvairių žvakių įdėklų – tiek blizgių, tiek kuklesnių – paklausa.
Anot V. Budrienės, nors dalis lietuvių įprastai iš anksto žino, kokiomis žvakėmis ir gėlėmis papuoš mirusiųjų kapus, kiti nebijo susiformavusių įpročių keisti.
„Pavyzdžiui, Vėlinių gėlėmis vadinamas chrizantemas pamažu vejasi viržiai – šių gyvų gėlių pardavimai kasmet auga. Kita vertus, dalis pirkėjų vietoj gyvų mieliau renkasi dekoratyvines gėles. Jų parduotuvėse gali rasti įvairių – tiek po vieną žiedą, tiek puokštelių (nuo 6 iki 12 žiedų) bei vainikų. Tuo metu žvakių kategorijoje populiariausias pirkinys lieka vidutinio dydžio, baltos spalvos žvakė“, – pasakoja komunikacijos vadovė.
Vaida Budrienė
„Iki“ komunikacijos vadovė
