Šakių rajone esančioje Zyplių dvaro virtuvėje gimsta išskirtiniai patiekalai, kurių receptūros ištakos siekia šimtmečius. Įkvėpimo semiantis iš Vilniui svarbios didikų giminės, kuchmistras Artūras Rakauskas sukūrė ypatingą desertą, skirtą paminėti 700-ąjį Vilniaus gimtadienį.
Karališkas sluoksniuotas desertas su šafranu, gardintu apelsinų džemu, plakta grietinėle su citrinomis ir biskvito trupiniais – ant Radvilų giminės puotos stalo būtų patiekiamas su pasididžiavimu. O nuo šiandien šį maloniai vėsinantį, švelnų gomuriui ir gaiviai kvapnų konditerinį kūrinį galės paragauti kiekvienas – jis, bent metams, bus įtrauktas į Zyplių dvaro restorano meniu.
Anot šio šventinio deserto autoriaus, Radvilų giminės puotos stalas yra tapęs tikru įkvėpimo šaltiniu, istorinio Lietuvos gastronomijos kontekste. Tad ypatingos sukakties proga kilo mintis pasidžiaugti Radvilų giminės indėliu į lietuvišką virtuvę.
„Radvilų pavardė gastronomijoje yra savotiškas kokybės ženklas. Tad sukūrėme patiekalą, kuris yra tinkamas kilmingiausiems svečiams stebinti. Dėl to su visa pagarba šį receptą dedikuojame Radviloms ir jų išlavintam skoniui“, – sako kuchmistras A. Rakauskas.
Jis priduria, kad legenda apie didikų svetingumą ir norą stebinti namiškius bei svečius, Zyplių dvaro viruvės kuchmistrui tapo postūmiu sukurti šventinį, išieškotos sudėties ir ingredientų desertą. Manoma, kad vienų garsiausių Lietuvos didikų soduose ir daržuose augo išskirtinės žemės ūkio kultūros, tada dar menkai žinomos šalyje.
„Buvo laikai, kai tik maža dalis žmonių turėjo mums dabar savaime suprantamą privilegiją rinktis, ką valgyti. Tokie produktai, kaip citrusiniai vaisiai, pikliavoti miltai ir grietinėlė buvo retenybė net turtingesnių ponų namuose, o valstiečiams apskritai neregėta prabanga. Šiandien mes galime rinktis valgyti, ką norime, dėl ko virtuvės šefams nustebinti svečius yra žymiai sunkiau. Tačiau priėmėme šį iššūkį“, – ryžtingai kalba Zyplių dvaro restorano kuchmistras.
Jis atskleidžia, kad pagrindinis patiekalo ingredientas, nuo kurio atsispyrė kurdamas desertą, buvo šafranas. Senais laikais vyravo kitokie standartai – svarbiausia ne tai, kaip maistas yra pagamintas, o kiek brangių prieskonių į jį įeina. Būtent šafranas buvo laikomas brangiu prieskoniu, tad didikų patiekalų gamybai jo nebuvo gailima.
„Iš pat pradžių buvo aišku, kad deserte, skirtame Radviloms, privalo būti šafrano, kuris labai vertinamas pačių didikų ir tų laikų aukštuomenės. Be to, šafranas puikiai tinka ne tik desertams, bet ir mėsos patiekalams pagardinti, pavyzdžiui, paukštienai“, – sako Zyplių dvaro virtuvėje veikiančio restorano kuchmistras ir priduria, kad Radvilų ir kitų didikų stalus nuklodavo Europos virtuvių patiekalai, kuriuos ruošdavo iš užsienio atvykę kuchmistrai. Tai bylojo ypatingą prabangą ir klestėjimą.
Skaistė Marija Gailiušytė
